Visoje Europos Sąjungoje ir už jos ribų tik palyginti neseniai buvo užtikrinta visuotinė rinkimų teisė. Taigi, kada kiekvienoje šalyje moterys įgijo visuotinę ir lygiavertę teisę balsuoti?
Kas yra visuotinė teisė balsuoti?
Visuotinė teisė balsuoti reiškia, kad visi suaugusieji – moterys ir vyrai – gali balsuoti lygiomis teisėmis.
Bėgant metams visuotinės teisės balsuoti buvo siekiama ne tik tam, kad padėtis būtų teisinga moterų atžvilgiu, bet ir atžvilgiu tų vyrų, kurie negalėjo balsuoti dėl apribojimų, pavyzdžiui, susijusių su religija, etnine kilme, išsilavinimu ar turtu.
Pavyzdžiui, 1865 m. JAV, pasibaigus Amerikos pilietiniam karui, pavergti žmonės, kurie balsavimo teisės neturėjo, buvo išlaisvinti iš vergijos ir jiems buvo suteiktos piliečių teisės. 1870 m. visiems suaugusiems vyrams buvo suteikta teisė balsuoti, o tai reiškia, kad anksčiau vergais buvę suaugę vyrai nuo to laiko galėjo balsuoti (vis dėlto kai kurios valstijos tada priėmė kitus apribojimus).
Kada vyrų ir moterų balsai Europos Sąjungoje tapo lygūs?
Šiame sąraše nurodytos visos dabartinės ES šalys ir metai, kuriais buvo pasiekta nuolatinė visuotinė teisė balsuoti, t. y., data, nuo kurios ir vyrai, ir moterys gali balsuoti nacionaliniuose rinkimuose lygiomis teisėmis.
Kuri šalis pirmoji suteikė vienodą balso teisę moterims?
Daugelis šalių priėmė dviejų (ar daugiau) etapų teisės aktus, pagal kuriuos iš pradžių balsuoti galėjo tik tam tikros moterys.
Pavyzdžiui, 1918 m. Airijoje moterys teisę balsuoti įgijo sulaukusios 30 metų (jei jos turėjo pakankamai nuosavybės), o vyrai galėjo balsuoti sulaukę 21 metų, nesvarbu, ar jie turėjo nuosavybės, ar ne. 1922 m. Airijos Laisvoji Valstybė suteikė lygias balsavimo teises vyrams ir moterims. Meno sala (Britanijos karūnai priklausanti teritorija su savivalda, kurios žmonės yra Jungtinės Karalystės piliečiai) teisę balsuoti nuosavybėje žemės turinčioms moterims suteikė dar 1881 m. – tai yra 37 metais anksčiau nei Jungtinė Karalystė ir 47 metais anksčiau negu Jungtinėje Karalystėje buvo įvesta visuotinė teisė balsuoti (1928 m.).
Vien tai, kad buvo paskelbta visuotinė teisė balsuoti, dar nereiškė, kad moterys balsuoti galėjo iškart. Pirmieji rinkimai dažnai įvyksta po kelių mėnesių ar net metų.
Pavyzdžiui, Lietuvoje konstitucija pasikeitė 1918 m., o moterys savo teise balsuoti pirmą kartą pasinaudojo 1919 m. Graikijoje toks įstatymas įsigaliojo 1952 m., tačiau moterys kitų visuotinių rinkimų turėjo laukti iki 1956 m. Eritrėjoje, Rytų Afrikoje, visiems piliečiams teisė balsuoti buvo suteikta 1997 m., tačiau nacionaliniai rinkimai ten nesurengti iki šiol.
Dažnai moterys pirmiausia įgydavo teisę balsuoti vietiniuose rinkimuose ir tik vėliau joms būdavo suteikiama teisė balsuoti nacionaliniuose rinkimuose. Tai reiškia, kad pirmą kartą moterys balsavo dar 1689 m. Fryzijos valstijų (dabar ten Nyderlandų provincija) kaimo rajonuose, kai vietiniuose rinkimuose buvo leista balsuoti žemės savininkėms moterims. Švedijos tam tikruose vietiniuose rinkimuose moterys galėjo balsuoti jau 1718 m., tačiau po kelių dešimtmečių ši teisė buvo panaikinta.
Kas paskatino ES šalis pakeisti savo įstatymus dėl moterų balsavimo?
Judėjimai už moterų teisę balsuoti ir kitas teises dešimtmečius ar net šimtmečius iki teisės balsuoti moterims suteikimo kiekvienoje šalyje kėlė „moters klausimą“ viešųjų ir politinių diskusijų metu.
Tačiau šie judėjimai nevyko vakuume – jie buvo nuolat besikeičiančio politinio konteksto dalis. Peržiūrėkite aukščiau pateiktą sąrašą ir pamatysite, kad daugelis pokyčių datų yra iš esmės istoriniais laikotarpiais, susijusiais su dideliais politiniais pokyčiais, tokiais kaip šalies nepriklausomybės paskelbimas arba regioninio ar pasaulinio karo pasekmės.
Suomijoje 1906 m. tokio pobūdžio įstatymai įsigaliojo tuo metu, kai ji buvo autonomine Didžiąja Kunigaikštyste, prijungta prie Rusijos. 1907 m. Suomija pirmą kartą pasaulyje išrinko moterų į parlamentą, tačiau tik 2000 m. šioje šalyje moteris tapo prezidente, o 2003 m. – ministre pirmininke.
Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje tai įvyko 1918 m., kai šalys paskelbė apie savo nepriklausomybę nuo Rusijos. Per laikotarpį maždaug prieš Pirmojo pasaulinio karo pabaigą ir per kelerius metus po jos visuotinė rinkimų teisė buvo suteikta Austrijoje, Čekijoje ir Slovakijoje (anuometinėje Čekoslovakijoje), Danijoje, Vokietijoje, Airijoje, Lietuvoje, Nyderlanduose ir Švedijoje.
Pokyčiai Antrojoje Ispanijos Respublikoje (1931-1937 m.) lėmė tai, kad 1931 m. Ispanijoje buvo įtvirtinta moterų teisė balsuoti, tačiau pastangos pasiekti šį momentą pradėtos dėti dar XIX a. viduryje. Tiesą sakant, moterims buvo leista balsuoti trumpą laiką nuo 1924 iki 1926 m., tačiau tuo metu nebuvo surengti jokie rinkimai.
Ten, kur dabar yra Kroatija ir Slovėnija, visuotinė rinkimų teisė buvo suteikta formuojant antrąją Jugoslaviją po teritorijos išlaisvinimo iš Vokietijos valdžios 1944-1945 m. Per šį laikotarpį Antrojo pasaulinio karo pabaigoje visuotinė balsavimo teisė taip pat paskelbta tokiose šalyse kaip Belgija, Bulgarija, Prancūzija, Vengrija, Italija, Liuksemburgas ir Malta. 1946 m. Rumunijoje buvo panaikintas paskutinis balsavimo apribojimas. Apribojimas buvo tas, kad balsuoti galėjo tik vyrai ir moterys, kurie mokėjo skaityti ir rašyti, o tai neproporcingai paveikė moteris.
Pasibaigus pilietiniam karui ir šeštajame dešimtmetyje Graikijai tapus tautine valstybe, kilo daug klausimų apie visuomenę, įskaitant moterų vaidmenį joje. Todėl „moterų klausimas“ buvo bent iš dalies išspręstas 1952 m. įstatymu, suteikiančiu moterims teisę balsuoti. Tai taip pat buvo Graikijos įstojimo į NATO metai.
1960 m. Kipras suteikė visuotinę rinkimų teisę po to, kai šalis buvo išlaisvinta iš Britanijos valdžios.
1931 m. Portugalijoje moterys pirmą kartą įgijo ribotą teisę balsuoti, tačiau tik 1976 m., pasibaigus „Estado Novo“ autoritariniam politiniam režimui, moterys iš tikrųjų įgijo visas balsavimo teises lygiomis sąlygomis su vyrais.
Kur moterys vienodą teisę balsuoti gavo paskutinės?
Europoje paskutinės jurisdikcijos, suteikusios moterims teisę balsuoti, buvo 1984 m. šią teisę suteikęs Lichtenšteinas ir 1991 m. – Šveicarijos Apencelio-Inerodeno kantonas. 1971 m. Šveicarija suteikė visišką rinkimų teisę, tačiau ji nebuvo taikoma Apencelio-Inerodeno regione.
Moterys Saudo Arabijoje teisę balsuoti gavo 2011 m., o pirmą kartą balsavo 2015 m. O Brunėjuje moterys turi teisę balsuoti, tačiau šalyje nuo 1962 m. nebuvo surengti rinkimai, todėl moterys šia teise pasinaudoti negali.
Pasaulyje yra tik viena šalis, kurioje moterys neturi teisės balsuoti – tai Vatikanas. Taip yra todėl, kad vieninteliai ten vykstantys rinkimai yra popiežiaus rinkimai, o teisę balsuoti juose turi tik katalikų bažnyčios kardinolai, kurie turi būti vyrai.
Žinoma, teisiškai suteikta teisė nebūtinai atitinka praktinę realybę. Nors ir egzistuoja visuotinė teisė balsuoti, tai nereiškia, kad visi visada gali pasinaudoti galimybe balsuoti.
Baimė dėl priekabiavimo ar smurto, pasmerkimo ar atstūmimo iš šeimos ar visuomenės pusės tikimybė ar net praktiniai apribojimai, tokie kaip reikalavimas pateikti oficialų asmens tapatybės dokumentą, neleidžia kai kuriems žmonėms, kurių neproporcingai didelė dalis yra moterys ar nepalankioje padėtyje esančių bendruomenių atstovai, balsuoti.
Taigi kova tęsiasi.